panagutis

panagùtis, -ė smob. (2) 1. N kas kaltas, skolingas (?): Tikras panagutis, tikra panagutė B. 2. kas tinkamas pasisiųsti, parankinis: Jau septynerių metų vaikas, tai kaip tik pats panagùtis kur nors pasiųsti Vrb.